Bažnyčios istorija

Klaipėdos evangelikų baptistų bendruomenė įkurta 1841 metais spalio 3 d. Kalbant  apie bendruomenės įkūrimą reikia pabrėžti, kad ji neatsirado baptistų misionierių įtakoje. Tai buvo tiesioginis Dievo malonės veikimo žmonėse vaisius.

Bendruomenės atsiradimas susijęs su vieno paprasto žmogaus dvasiniais išgyvenimais ir ieškojimais. Tas žmogus Eduardas Grimas. Jis gimė Klaipėdoje, čia baigė mokyklą, išmoko dailidės amato ir 1830 metais uždarbiaudamas iškeliavo į kitus kraštus ir pasiekė Šveicariją. Ciuriche susipažino su pamokslininku Frėlichu, anksčiau buvusiu reformatų bažnyčios kunigu. Frėlichas skelbė Dievo žodį bendruomenėje, kurios nariai menonitų įtakoje buvo išėję iš reformatų bažnyčios. Grimas ten lankė pamaldas, atsigręžė į Dievą ir Jame surado nuodėmių atleidimą bei širdies ramybę. Laisvu nuo darbo metu jis pats Ciuricho apylinkėse skelbė išganymą per Kristų.

Eduardas Grimas. Pirmasis bendruomenės vadovasJohanas
Gerhardas
Onkenas Karolis Degimas. Padovanojo žemės sklypą ir rūpinosi bažnyčios statybaFerdinandas Nimetcas. Pastorius bažnyčios statybos metuJurgis Skvirblys. Lietuviškų krikščioniškų raštų leidėjas, XX a.pr.

Po trejų metų Grimas apsilankė savo gimtajame mieste. Grįžti į Ciurichą sutrukdė politinė padėtis Šveicarijoje. Grimas susirado darbą lentpjūvėje Klaipėdos priemiestyje Smeltėje. Buvę draugai ir pažįstami pastebėjo jo elgesio permainą, bet nesuprato priežasties, nes Grimas niekam nepasakojo apie savo tikėjimą ir ilgėjosi draugų Šveicarijoje.

Tačiau 1839 metais per Sekmines jį pažadino klausimas: „Adomai, kur tu?“ Jo širdis suliepsnojo iš naujo, ir jis ėmė kviesti pažįstamus ir kalbėti jiems apie išganymą. Po trumpo laiko vienuolika žmonių galėjo paliudyti savo atsivertimą į Dievą. Grimas juos pakrikštijo jam žinomu būdu – apipilant vandeniu.

Pamaldų lankytojų skaičius augo, o Grimas ir jo draugai buvo iškviesti į miesto tarybą, kur buvo susirinkę ir  bažnyčių kunigai. Buvo įsakyta nutraukti tokią veiklą ir sugrįžti į savo bažnyčias, tačiau niekas nesusvyravo. Tada Grimas buvo atleistas iš darbo ir išvarytas iš buto. 

Tarp pamaldų lankytojų buvo vienas anglas, buvęs laivo kapitonas, pavarde Heigas. Jis papasakojo Grimui, kad krikštas apipilant vandeniu neturi pagrindo Biblijoje ir kad Anglijoje yra tikinčiųjų, kuriuos vadina baptistais. Grimas nustebo, bet pradėjo ieškoti atsakymo Biblijoje ir suprato, kad ten nurodoma krikšto forma yra panardinimas vandenyje. Dauguma jo tikėjimo draugų irgi tuo įsitikino ir jam pritarė. Jie pradėjo ieškoti, kas galėtų juos taip pakrikštyti. Čia vėl padėjo Heigas, pasakęs, kad Vokietijoje, Hamburge yra tokių tikinčiųjų.

1841 metų spalio 2 dieną į Klaipėdą atvyko Johanas Gerhardas Onkenas, įžymus Evangelijos skelbėjas ir bendruomenių kūrėjas. Tos pačios dienos vėlų vakarą Onkenas pakrikštijo Danės upėje 16 įtikėjusių moterų, o spalio 3 dienos vakare Kuršių mariose 9 vyrus. Vieno iš jų namuose J.G. Onkenas kalbėjo susirinkusiems apie Kristaus bažnyčią ir jos užduotį. Šį vėlų 1841 metų spalio 3 dienos vakarą buvo įkurta Klaipėdos baptistų bendruomenė su 25 nariais. Čia pat Eduardas Grimas buvo išrinktas ir ordinuotas jos vadovu. Po to jie pirmą kartą šventė Viešpaties Vakarienę.

Nors bendruomenė buvo persekiojama, o Grimas net pateko į kalėjimą ir vėliau dėl pavojaus gyvybei turėjo bėgti į Angliją, narių skaičius augo. Reikėjo erdvesnių patalpų pamaldoms. 1851 metais, nugalėjus kai kuriuos sunkumus, buvo pastatyti erdvūs maldos namai Naujojo Parko (dabar Vytauto) gatvėje. Tuomet bendruomenėje buvo 234 nariai. Tais metais įtikėjo ir buvo pakrikštytas pirmas lietuvis – vienas laikrodininkas iš Vilkyčių.

Bažnyčia
1851 m. Bažnyčia iš vidaus
1851 m. Bažnyčios choras
1865 m.

Darbas tarp lietuvių pagyvėjo 1854 metais, kai Dievo Žodį lietuvių kalba pradėjo skelbti Karlas Albrechtas. Be to, tais metais po miestą sunaikinusio gaisro daug kas pakeitė savo nuomonę apie baptistus. Buvo sudegę visi didesnieji pastatai, bažnyčios ir mokyklos. Baptistų maldos namai išliko ir atvėrė savo duris miestiečių reikmėms: darbo dienomis čia buvo mokykla, o sekmadieniais vyko evangelikų liuteronų pamaldos lietuviams ir anglikonų pamaldos.

Įvairiose Klaipėdos krašto vietose atsirado daugiau Dievo Žodžio skelbėjų iš naujai įtikėjusių. Tai Mykolas Brožys, Jurgis Radžaitis, Jonas Skvirblys, Jonas Šulkys, Jurgis Skvirblys, Dovydas Skėrys ir kiti. Bendruomenė tuomet ir  vėliau visokiais būdais rėmė misijos darbą Klaipėdos krašte, Didžiojoje Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje ir Vokietijoje. 1860 m rugsėjo 2 dieną bažnyčioje buvo pakrikštyta grupė tikinčiųjų atkeliavusių iš Latvijos. Ši data laikoma Latvijos baptistų bendruomenių darbo pradžia. Dėl to meto politinių sąlygų Rusijos valdomoje Latvijoje ten gyvenantys bendruomenių nariai net 20 metų buvo Klaipėdos bendruomenės sąrašuose.

Bažnyčia
1928 m. Bažnyčia po perplanavimo 1928 m. Pirmoji Lietuvos evangelikų baptistų jaunimo šventė 1927 m. Bažnyčios choras
1928 m.

Klaipėdos mieste gyvenusių bendruomenės narių dauguma buvo vokiečių tautybės ir pamaldos daugiausia vykdavo vokiečių kalba. Lietuviškai vykdavo rečiau, bet reguliariai. Visame mieste bendruomenė turėjo sekmadienio mokyklų tinklą vaikams. (Medžiaga paimta iš knygos „Gnadenwunder“ – „Malonės stebuklai“ –  Otto Ekelmann, 1928.)

Tarpukario laikais nepriklausomoje Lietuvoje Klaipėdos bendruomenė padėjo skelbti Evangeliją tarp lietuvių remdama lietuviškos dvasinės literatūros leidybą, priimdama bendruomenių suvažiavimus. Čia 1933 metais buvo įsteigta ir Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjunga, nors pati Klaipėdos bendruomenė priklausė Karaliaučiaus krašto baptistų sąjungai.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1944 metais, frontui artėjant prie miesto, bendruomenės veikla nutrūko. Vokiečių tautybės nariai kartu su daugybe karo pabėgėlių pasitraukė į vakarus.

Bažnyčios choras
1941 m. Bažnyča 1966 m.
(tuo metu sandėlys) 1966 m. Bendruomenės susirinkimo vieta
iki 1991 m. 

Tarybų valdžia nacionalizavo maldos namų pastatą, kurį laiką jame buvo jūrininkų klubas, po to stovėjo visai apleistas, užkaltais langais ir kiauru stogu, pagaliau jame įsikūrė Mokytojų namai.

Ištuštėjusiame mieste likęs nedidelis lietuvių tikinčiųjų būrelis kartu su atvykusiais vėliau į miestą rusų broliais ir seserimis rinkdavosi pamaldoms butuose, o vėliau daugiau kaip 30 metų pamaldos vykdavo mažame, sename žvejo namelyje miesto pakraštyje, Jurbarko gatvėje 43. Bendruomenė labai ilgai negalėjo gauti registracijos, nes neturėjo tinkamų patalpų, o įsigyti jas trukdė tai, jog nėra registruota. Registracija buvo gauta tik 1977 m.

Tačiau papūtė nauji vėjai, ir Lietuva atstatė savo nepriklausomybę. 1991 metų vasarą maldos namai buvo grąžinti Klaipėdos evangelikų baptistų bendruomenei. Atlikus būtiniausią pertvarkymą ir remontą, 1991 m. spalio 5 d. per pirmąsias pamaldas bažnyčia buvo iš naujo pašventinta, kartu švenčiant ir bendruomenės 150 metų sukaktį.

Pirmosios pamaldos
1991 m. Pirmos pamaldos
1991 m.

Atkūrus nepriklausomybę žmonių susidomėjimas krikščionybe bei įvairiomis kitomis religijomis labai pagyvėjo. Išlikusias ir atgautas bažnyčias pripildė ieškantys tiesos arba tiesiog žingeidūs žmonės. Į Klaipėdą pradėjo atvykti įvairių religinių judėjimų misionieriai, vyko daug evangelizacinių kampanijų po atviru dangumi ir visuomeniniuose pastatuose, atsirado nemažas skaičius naujų krikščioniškų denominacijų bendruomenių.

Išaugo ir baptistų bendruomenė, ypač rusiškai kalbančių narių skaičius pasipildė nemaža jaunimo grupe.

Tačiau greitas augimas turėjo ir neigiamų pasekmių: tie, kurie atėjo tik dėl gražių pamaldų su giesmėmis ar tikėdamiesi labdaros, netrukus pasitraukė visiškai ar išėjo į kitas bendruomenes ieškodami naujų potyrių. Kaip ir visoje Lietuvoje nemažai žmonių „pasiglemžė“ emigracija ir nežinia, ar kada nors juos sugrąžins. Tačiau nors ir sumažėjusią bendruomenę Dievas vis dar išlaiko, ir tikime, jog išlaikys suteikdamas jėgų vykdyti Jo užduotis ir tikslus.