Klaipėdos evangelikų baptistų bendruomenė

2013 lapkritis

Sekmadienis 3 d.	Ketvirtadienis 7,14,21,28 d.
11:30 Pamaldos Skaitome: Hab 1,1-4,2,1-4 Ps.119,137-144. 2Tes 14-4,11-12. Luko 19,1-10 VIEŠPATIES VAKARIENĖ. Dievo malonė tebūna su jumis.	Atverkime Bibliją: Skaitome. 07 d. 2 Kor.4,1-18. 14 d . Luko 13,1-9. 21 d. Ef. 4,17-32. 28 d. 1 Pet 5,1-11.
Pirmadienis 4,11,18,25 d.	Penktadienis 1,8,15,22,22,29 d.
	18 val. Jaunimo vakarai pas Saulių Gricių. Teirautis tel. 867089676; Esat laukiami.
Antradienis 5,12,19,26 d.	Šeštadienis 2,9,16,23,30 d.
Kiekvieną pimąjj mėnesio antradienj 19 val. Bažnyčios tarybos pasitarimas. 18:30 Bažnyčios bibliotekoje Šv. Rašto studijos. Laukiame jūsų.	Jei yra galimybė aplankyk savo artimą. Kur du trys ir aš tarpe jų. Mt 18,20 Linkime Dievo palaimos.
Trečiadienis 6,13,20,27 d.	Sekmadienis 10 d.
19:00 Maldos vakaras pas ses. Ireną Paulionienę. Adresas: Smiltelės g. 41-25; Esat laukiami.	11:30 Pamaldos Biblijoje skaitome: Ag. 1,15 ir2,9. Ps 98 arba 145,1-5.17-21. 2Tes. 2,1-5,13-17. Luko 20,27-39

 

Sekmadienis 17 d.	Sekmadieni 24 d.	Sekmadienis Gruodžio 1 d.
11:30 Pamaldos Skaitome: Iz. 65,17-25. Iz. 12,12. 2 Tes.3,6-13. Luko 21,5-10.	11:30 Pamaldos Skaitome: Jer.25,1-6. Luko 1,68-79. Kol.1,11- 20.Luko23,33-43 AUKA MISIJOS DARBUI.	11:30 Pamaldos          Pirmasis Advento sekmad.

 

Pateikiame apmąstymui pamokslininko iš Anglijos Peter Crook pamokslą,
sakyto mūsų bažnyčioje 2013 m. liepos mėn. 28 d.

Tekyla Tau garbės giesmė, priimki , Dieve, ją.
Gyvoji meilės Tu versmė, mes garbinam Tave.

Danguj ir žemėj regima mums Tavo išmintis:
Kokia grožybė tobula kiekvienas kūrinys.

Esi Davėjas nuostabus geriausių dovanų,
Toks geras mums ir malonus, toks pilnas meilės Tu.

Rankas Tu atveri dosnias, kas gyva, maitini;
Ir lauko gėlę, ir girias lietum atgaivini.

Tu laimini javų laukus, suvilgai juos rasa.
Geru Tu vainikuoji mus, palaima ir gausa.

Kai patiriam sunkias dienas, pagalba Tu esi;
Tavų sparnų pavėsy mes nuo priešo paslėpti.

Tu, Viešpatie, kasdien siunti mums dvasinius turtus;
Ir danguje tikrai žadi saviems vaikams namus.

VISIŠKAS ATLEIDIMAS

Pradžios 45,1-11; Mato 18,21-35

Aš buvau pirmą kartą priverstas susimąstyti apie atleidimą netrukus po to, kai tapau krikščioniu. Gavau knygą, kurioje buvo aiškinama, kad krikščionys turi atleisti. Perskaitęs šią knygą, aš meldžiausi ir atleidau visiems žmonėms, kuriuos prisiminiau, todėl maniau, kad man jau nebereikia rūpintis dėl atleidimo. Bet po kelių metų, kai man buvo priminta, kaip Juozapas atleido savo broliams, aš buvau vėl priverstas rimtai apie tai susimąstyti.
Dauguma krikščionių žino, kad jie turi atleisti, bet kartais jie tai daro gana paviršutiniškai. Galbūt jiems užtenka paminėti tą eilutę Viešpaties maldoje: .Tėve, atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams." Bet tai yra labai toli nuo to, kokio lygio atleidimas turi būti. Jėzus pabrėžė atleidimo svarbą. Mato 18, 21-35 yra įspėjimas, kad atleidimas turi būti iš širdies. Jeigu jis toks nėra, tada mes, kaip ir neatlaidus tarnas, būsime perduoti kankintojams (tai gali būti aukštas kraujo spaudimas, gaivos skausmai, irzlumas, prasta sveikata ir pan.) Mato 6,15 Jėzus įspėja mokinius: Jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“. Taigi  mūsų atleidimas privalo būti visiškas - iš širdies.

Mes matome visiško atleidimo aukščiausią lygį tame, kaip Dievas atleido mums Kristuje. Aš niekada nesusimąsčiau, ką tai reiškia ir kaip aš atleidžiu savo kaltininkams, kol neįsigilinau j Juozapo istoriją. Kadangi Juozapas yra žmogus, o ne Dievas, tai pagal jo pavyzdį mums lengviau pamatyti, kaip visiškas atleidimas turėtų pasireikšti mūsų gyvenime.

Jūs žinote Juozapo istoriją. Kas gi galėtų kaltinti Juozapą, jeigu jis norėtų atkeršyti savo nedoriesiems broliams? Jie pardavė jj į vergiją, atskyrė jį nuo jo tėvo ir šeimos meilės. Egipte, melagingai apkaltintas moters užpuolimu, jis buvo įmestas j kalėjimą. Vėliau, kadangi jis buvo Dievo apdovanotas išmintimi ir kitomis dovanomis, jis buvo paimtai ir faraono paskirtas šalies valdytoju, atsakingu už javų pardavimą išpranašauto bado metu. Kai badas įsisiautėjo Kanaano šalyje, Juozapo broliai nukeliavo į Egiptą pirkti javų pas Juozapą. Tuo metu, praėjus 22 metams, Juozapas atrodė ir kalbėjo kaip egiptietis ir jo broliai jo neatpažino. Bet Juozapas atpažino juos ir dabar jis turėjo ne tik proga kerštui, bet ir galią atkeršyti jiems. Tačiau per jo vergijos ir kalėjimo metus Dievas atliko darbą jo gyvenime, ir Juozapas jau buvo atleidęs savo broliams.

Jeigu yra tokių žmonių, kuriems jūs žinote, kad turite atleisti, arba net jeigu jūs manote, kad jau esate jiems atleidę, pasitikrinkite savo atleidimo lygį pagal Juozapo pavyzdį. Juozapas pateikia mums septynis principus:

1. Niekam nepasakokite to, ką kažkas padarė jums ar pasakė apie jus. Kai kas nors įskaudina mus, mes galbūt esame pasiruošę jiems atleisti, bet norime, kad kiti žmonės žinotų, ką jie padarė ar pasakė. Tačiau pasižiūrėkime, kaip pasielgė Juozapas: „Išeikite iš čia!" (45,1). Nieko nebuvo prie jo, kai Juozapas prisipažino savo broliams. Jis norėjo, kad niekas nežinotų, ką jie jam padarė. Taip ir Viešpats elgiasi su mumis - mūsų nuodėmės yra paslėptos. Ar norėtumėte, kad Dievas visiems atskleistų tuos dalykus, kuriuos jūs esate padarę? Žinoma ne! Ir mūsų atleidimas turi būti toks, nors tai gal ir sunku. Galbūt jūs galvojate: „Vaje, o aš jau papasakojau kitiems". To nebepakeisit, bet daugiau taip nebedarykite!

2. Neleiskite niekam jūsų bijoti arba būti jūsų įbaugintam. Broliai buvo siaubingai išsigandę - Juozapas dabar buvo Egipto ministras pirmininkas, kurio įsakymu jie galėjo būti nužudyti. Žinodami, kaip jie su juo pasielgė, jie labai bijojo, kad Juozapas sieks atkeršyti jiems. Ar jūs nesvarstote mintyse, kaip jūs norėtumėte atkeršyti tam asmeniui, kuris įskaudino jus arba jūsų mylimą žmogų? Tai nėra visiškas atleidimas! Ne taip Jėzus pasielgė su savo mokiniais ir ne taip Jėzus elgiasi su mumis. Jėzus mums sako: „Nebijokite!" Ir Juozapas sakė 4 eil.: „Prieikite prie manęs!" Jis norėjo juos apkabinti, o ne įskaudinti (14-15 eil.).

3. Mes norėsime, kad kaltasis asmuo atleistų sau ir nesijaustų kaltas. Jeigu jūs sakote, kad atleidote kaltininkui, bet giliai širdyje tikitės, kad jis supras kaip blogai jis su jumis pasielgė ir tikitės, kad jis dėl to blogai jausis, tai jūs nesate jam visiškai atleidę. 3 eil.: „Aš esu Juozapas..." parodo, kad Juozapas nepamiršo, ką jo broliai padarė ir nebandė apsimesti, kad to neįvyko, bet jis norėjo, kad jie apie tai pamirštų. 5 eil.: „Nesisielokite ir nepykite ant savęs, kad mane pardavėte..." Mes neturėtume laukti, kol kaltininkas atsiprašys ir tik tada atleisti. Ar Jėzus laukė, kol jo persekiotojai pradės gailėtis, kad galėtų jiems atleisti? Jeigu mes visiškai atleidome kaltininkui, tai norėsime, kad ir jis sau atleistų.

4. Mes leisime kaltajam asmeniui išsaugoti savo orumą ir išlaikyti savigarbą. 7-8 eil. Juozapas sakė savo broliams: „Taigi ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas". Faktiškai jis sakė, kad jeigu jis būtų buvęs jų vietoje, jis būtų lygiai taip pat pasielgęs. Jo broliai negalėjo tuo patikėti! Ir Evangelijos žinia yra sunku patikėti! Juozapas ne tik atleido jiems, bet paaiškino jiems Dievo veikimą, o tai leido jiems išsaugoti savo orumą.
   Mums tai gali būti labai sunku. Taip, mes atleisime, bet tik tada, kai kaltininkas supras, koks blogas jis buvo. Teisuoliškumas verčia mus smerkti kitus ir galvoti: „Aš nesu toks blogas, aš niekada nebūčiau taip pasielgęs". Juozapas brolių nesmerkė, jis buvo praradęs bet kokį teisuoliškumą. Kadangi jis visą laiką pasitikėjo Dievu, kol buvo vergas ir kol sėdėjo kalėjime, tai Dievas šj arogantišką jaunuolį pakeitė j mylinti ir atlaidų brolį. Tada Juozapas buvo pasiruošęs priimti tą rolę, kurią Dievas buvo jam paskyręs.

5. Mes apsaugosime kaltininką nuo jo didžiausios baimės. Broliams tikriausiai labai palengvėjo, kai jie sužinojo, kad Juozapas jiems atleido, bet kaip dėl jų tėvo? Jie būtų greičiau mirę, negu pasakę jam, ką jie padarė. Juozapas suprato, kaip jie bijojo tokios perspektyvos. Atleidimas jiems būtų buvęs nieko vertas, jeigu jie būtų turėję pasakyti tiesą savo tėvui. 9-13 eil. mes matome, kaip Juozapas išgelbėjo juos nuo jų didžiausios baimės, pasakydamas jiems tai, ką jie turėjo pasakyti Jokūbui. Galbūt jūs galvojate, kad reikėjo viską papasakoti Jokūbui. Bet kodėl gi reikėtų užkrauti Jokūbui dar didesnę naštą, kad po to jis turėtų galynėtis su kartėliu savo sūnų atžvilgiu? Dievas mums atleido ir mes galime būti ramūs, žinodami, kad niekas daugiau nežinos - mūsų nuodėmės atleistos ir nebus atskleistos kitiems. Tad tegul kaltasis asmuo žino, kad jūs saugosite jo paslaptį ir niekam nepasakosite to, ką jis jums padarė ar pasakė apie jus.

6. Visiškas atleidimas yra visam gyvenimui. Atleiskite vėl ir vėl. Tai gali būti labai sunku, bet yra labai svarbu. Pradžios knygos 50,15 skaitome, kad Juozapo broliai labai sunerimo, jog jų tėvui mirus Juozapas gali atkeršyti jiems, todėl jie išgalvojo istoriją, kad apsaugotų save. Juozapas labai nusiminė ją išgirdęs ir vėl jiems pasakė, kad jis jiems jau atleido (19-21 eil.) Tai, ką Juozapas buvo padaręs, jis ir toliau darė po 17-os metų! Ir mūsų atleidimas turi būti toks - mes privalome atleisti vėl ir vėl.

7. Visiškas atleidimas reiškia, kad mes laiminame kaltąjį asmenį. Mes privalome laiminti jį iš širdies. Pažiūrėkime, kaip Juozapas palaimino savo piktuosius brolius (45,18-22). Visiškas atleidimas nėra tik pirmų šešių veiksmų atlikimas ir po to malda, kad Viešpats juos teistų. Vietoj to mes privalome melsti, kad Viešpats juos palaimintų. Tai yra labai sunku. Bet argi Viešpats ne taip su mumis elgiasi? Nepaisant mūsų trūkumų ir nuolatinių nuodėmių, Jis neatima iš mūsų paveldėjimo teisės, bet laiko mus paveldėtojais kartu su savo Sūnumi! Kai jūs maldoje laiminsite kaltininką, jūs atrasite nuostabią ramybę ir išsilaisvinsite nuo kankintojų.

Pabaigai - du įspėjimai:
1.    Niekada nepasakykite tam asmeniui, kuriam turėjote atleisti, kad jūs jam atleidote, nebent žinotumėt, kad tas asmuo labai trokšta jūsų atleidimo. Kitaip iš to nebus nieko gero. Dažniausiai žmonės, kuriems jūs turite atleisti, nesijaučia, kad jie yra padarę kažką blogo. Jūs privalote jiems nuoširdžiai atleisti ir po to niekam apie tai nepasakoti.
2.    Jeigu jūs neatleisite-jūsų Tėvas neatleis jums! Tai nereiškia, kad jūs prarasite savo išgelbėjimą, kuris yra besąlyginis, bet tai reiškia, kad jūs prarasite bendravimą su Tėvu ir artimumą su Kristumi - abu šie dalykai yra sąlyginiai, kadangi neatleidimas parodo mūsų nedėkingumą (Evangelija pagal Matą 18,33). Bet ir šioje situacijoje Dievas tebėra jūsų Tėvas!

Peter Crook, 2013 m. liepa

 Paruošė: Algimantas Baranauskas